Odė kavai

Ramalos Starbucks versija

Tobulas rytas: gera kava, pirato akis*, fone plaukiantys Al Jazeeros ar BBC radijo garsai, pakiliomis minutėmis - Leo Delibes ar kita gera muzika. Iš tiesų norisi suraukti antakius, kai išgirsti, kad kažkas niekada negeria kavos. Mano nuomone, tai yra pats geriausias narkotikas: iš tiesų veikia, ir palyginus, nėra žalingas sveikatai. Jei kas prieštarauja dėl poveikio, siūlau ryte išgerti stiprios geros kokybės kavos ir klausyti "Lakme" operos. Tikrai svaigina.
Tradiciškai teigiama, kad gerą kavą galima rasti Prancūzijoje, Italijoje, anglai geria tik arbatą, na o Amerikoje kava skysta ir visi geria gazuotus gėrimus. Visų pirma, ką apskritai galima teigti apie tokią skirtingą ir milžinišką šalį kaip JAV? Ji tokia prieštaringa ir įvairi, jog vienintelis tinkantis stereotipas yra "įvairialypė ir paradoksali šalis". Taip ir su kava: penkios minutės nuo mano namų durų yra kavos kioskas Dutch Bros ir jei ne puikios kokybės kava namuose, netingėčiau ryte nubėgti per kelias gatves ir nusipirkti kavos su pienu. Niekuo neišsiskirianti vieta su nuostabia kava. Taip jau čia būna: neišraiškingas kioskas, bet jame galima rasti labai geros kavos. Gyvenant Prancūzijoje Montpellier mieste mane labai nustebino, jog ten nebuvo jokių išsinešamos (take away) kavos vietų, išskyrus McDonald'ą ir kitą vietinę greito maisto užeigą. Manau, tai pasako daug apie pietietišką kultūrą - kam skubėti ir lėkti su kavos puodeliu rankoje, kai galima sėdėti kavinėje ir ramiai gurkšnoti kavą pietų pertraukos (trunkančios dvi valandas) metu.
Kavos kokybė iš dalies yra skonio reikalas: mėgstantys espresso tikriausiai rinktųsi Prancūzijos kavines. Kava su pienu skaniausia Sietle, tam pačiam Dutch Bros kioske ir kiek pamenu Cafe de Paris Vilniuje. Sietlas garsėja kaip kavinių miestas: pirmoji Starbucks kavinė buvo atidaryta šiame mieste. Tačiau akivaizdu, kad tikras kavos gurmanas niekada neis į Starbucks (ar į bet kokią kitą masinio kavinių tinklo vietą), o ieškos unikalios ir charakteringos kavinės. Tokių vietų Sietle yra išties nemažai. Esu girdėjusi skundų, jog kituose Amerikose miestuose trūksta europietiško stiliaus kavinių - ne užkandinių ar restoranų, bet būtent kavinių, į kurias būtų ateinama išgerti kavos, perversti žurnalą, paplepėti su draugais. Iš savo patirties galiu kalbėti tik apie Spokane miestą, kuris sąlyginai arti Sietlo (tik 500 km!) ir be Starbucks ar Tully's coffee tinklo turi kelias neblogas kavines. Įdomu, kad nemaža dalis kavinių yra įrengtos krikščioniškų grupių - gąsdinantis dalykas, nes tos grupės neretai yra sudarytos iš krikščionių fundamentalistų. Tačiau be tokių, yra kelios tiesiog malonios vietos, primenančios Europos kavines. Pamenu, jog ir Tel Avive nebuvo tiek daug tokių vietų: gal išties jos yra labiausiai būdingos Europai (ir Sietlui).
Kavos ruošimas namuose yra dar svarbesnis (ypač tiems, kas geria kavą kiekvieną dieną). Tenka pripažinti, kad Lietuvoje pakankamai sunku rasti geros kokybės kavą. Esu užtikus Prancūzijoje pakuojamą Peru ir kitų Lotynų Amerikos šalių ekologišką kavą (ją rasdavau "Iki"), kuri lyginant su Jacobs ir kitomis populiariomis kavomis, mano nuomone, yra žymiai geresnės kokybės. Čia kavą perkame vietinėje buržujų sveiko maisto parduotuvėje, kurioje šiaip viskas brangu, bet kava ir kitos sveriamos gerybės kainuoja nedaug. Kol kas išbandytos tik kelios rūšys: Etiopijos, Sumatros ir prancūziška skrudinta kava. Prancūziška stokojo aromato, Sumatros kava gan karti ir rūgštesnė už mėgiamiausią Etiopijos. Na ir pats procesas - gerą kavą pradėjau gerti įsigijus espresso kavinuką, kuris angliškai vadinamas ne espresso, bet moka pot.
Geros kavos sąraše galiu uždėti kryžiuką Jav, Europai, bet prisiminus arabų pasaulį (tiksliau lankytą mažą dalį) turiu prikabinti išnašą: espresso su pienu negalioja, tačiau ten būtina gerti nuostabią arabišką/turkišką kavą. Visada juokinga būti a la arabiškame, turkiškame ar bet kokiame "rytietiškame" restorane Jav ar Europoje: kokių tik pavadinimų nepamatysi - turkiška, graikiška, Kipro, arabiška ir t.t. kava. Turkiška kava verdama skirtingame inde nei arabiška, tačiau skoniu ir paruošimu ji beveik nesiskiria: ypač smulkiai sumaltos pupelės verdamos turkiškame Cezve arba arabiškame (dažnai priskiriamame beduinų kultūrai) Dallah inde, dažnai tokia kava pagardinama kardamonu. Palestinoje ar Jordanijoje jos galima nusipirkti bet kurioje gatvėje už šekelį ar ketvirtį dinaro. Beje, Palestinoje (Ramaloje ir Betliejuje) teko matyti ir vietinę Starbucks kopiją, vardu "Stars & Bucks". Ramaloje su draugais nutarėme išbandyti šią kavinę ir deja - kaip visada pasitvirtina mano nuomonė, jog tokiose vietose pats geriausias maistas yra ten, kur valgo vietiniai, pati geriausia kava - gatvėje ar vietinėje užeigoje verdama autentiška arabiška kava.

*Pirato akis - ant sviesto kepta duonos riekė su skyle, kurioje įmuštas kiaušinis.

Jau daugiau nei du mėnesiai čia ir nė žodžio apie vietinį gyvenimą. Mea culpa, žinau, bet jau taip yra su rašymu: arba kaupiesi ir parašai už kelis mėnesius, arba mokaisi monotonijos pastebėtus dalykus užrašyti kasdien. Nuo šiol stengsiuosi taip ir daryti.

Ilgą laiką tylą blog'e pateisinau tuo, kad neturiu tinkamo stalo rašymui, greito interneto ir tinkamos aplinkos. Tikra tiesa, bet pagaliau turiu savo nepriklausomą vietelę ir pamažu ją jaukinuosi. Žinau, kad visada yra žmonių sakančių, jog viskas priklauso nuo paties žmogaus, jo valios ir t.t. Sutinku, bet aplinka taip pat lemia tiek daug.
Geras pavyzdys būtų bėgiojimas. Jau kelis metus vis svarstydavau, kaip būtų gera vakarais ar rytais išlėkti pusvalandžiui, apsukti ratuką aplink gyvenamąją vietą, pajausti vėją ir tą gerą laisvės jausmą. Bet aplinka visai neviliojo: Šilainių rajonas Kaune toks nykus ir bėgti tektų visai šalia gatvės. Gerai, kad bent takai yra. Vis matydavau vyriškį iš mano laiptinės einantį pabėgioti. Tai šiek tiek įkvėpė. Bet kažkaip vis tiek neprisiverčiau nusipirkti treningų. O ir gaila pinigų sportbačiams, kurių šiaip nenešiočiau.
Bet štai čia atvykus tai pasikeitė: viena vertus, gyvenau gražiame rajone su keliais parkais, kuriuose kasdien sutiksi kitus bėgiotojus, nebaugu bėgioti bet kuriuo paros metu, o ir treningus galima nusipirkti Value Village parduotuvėje (dėvėti rūbai, bet bent jau surinkti pinigai skiriami geriems tikslams). O ir radau nuostabius Converse sportbačius internete (netikiu, kad originalūs, bet kam tai rūpi), šiaip jau visi tie sportavimo batai yra siaubingi (dar kitaip - smirdantys kedasai), bet bent jau išsirinkau padoriausiai atrodančius. Tiesa, čia pagrindinė avalynė ir yra sportbačiai arba pliažinės tapkės, vadinamos flip-flops. Juokinga, kaip girdėjau kelis komplimentus apie bėgiojimo batus, bet niekas niekada nesakė nieko apie batelius arba kad ir nuostabius Van sportbačius (dailūs laisvalaikio batai, o ne smirdantys kedasai). Tiek apie batus. Bėgiojimo pradžia nebuvo lengva, bet iš tiesų kai įsibėgėji ir leki nuo kalno - taip gera. Aplinka išties turi įtakos tokiems dalykams, kurie be abejo, reikalauja valios pastangų. Tiesiog labai labai nepatinka, kai girdžiu kartojant: viskas priklauso nuo paties žmogaus, reikia tik labai norėti ir viską pasieksi ir taip toliau. Tas suvedimas į žmogų man rodosi labai neteisingas. Juk negyveni saloje. Tiek daug aplinkybių ir žmonių koreguoja planus, požiūrius, jog formulė "esi savo sėkmės kalvis" atrodo labai lėkšta.
Deja, mano nauja gyvenamoji vieta yra įkalnėje, tad norint pabėgioti tenka arba kopti į kalną ir prarasti visas jėgas per pirmas dešimt minučių, arba bėgti per miesto centrą į parką. Bėgiojimo sezonas uždarytas, ruošiam dviračius.

Nettbuss commercial

Statoil-reklame

Reklama

Dar truputį apie norvegus ir tv. Jų reklamos nebuvo naujas atradimas, nes iš pirmo vizito prisimenu kelias geras idėjas, tačiau šį kartą pamačiau dar daugiau įdomybių. Viena geriausių - autobusų kompanijos reklama, pirmą kartą ją matydama sukau galvą, ką gi čia reklamuoja, negi autobusų firma gali turėti tokią gerą reklamą. Įdomu stebėti, kaip pasirenkamos situacijos, tokios kasdieniškos, tačiau kartu ir būdingos Norvegijos visuomenei. Žinoma, čia kalbu labai apibendrintai, na bet akivaizdu, kad Lietuvoje tokia reklama negalėtų pasirodyti. Tiesa, gan keista buvo vestuvių scena: Norvegijoje žydų tėra apie 1500, tai yra viena mažiausių etninių grupių; nenustebčiau, jei tai būtų lenkų vestuvės, tačiau žydų? Gal norėta pabrėžti tradiciškumo (tradicinės vestuvės, šokiai ir t.t.) ir subkultūrų (atskubanti punk mergina) kontrastą. Kitos situacijos atrodė labiau įprastos - imigrantai, homoseksualistai etc.
Statoil taip pat neatsiliko. Iš tiesų jiems reikia pasistengti, juk visi Norvegijoje žino Statoil, tad reklama turi būti netikėta ir patraukli. Manau, pavyko. Tiesa, nemaža dalis reklamų susiję su sniegu, žiema, slidinėjimu - Norvegijos stereotipiniai įvaizdžiai. Tačiau visas pateikimas ir idėjos kelia didžiulę pagarbą (ypač dabar lyginant su bukom amerikietiškomis reklamomis).

Natūralistai

Būnant svetur, pamatai tiek keistų dalykų, jog anksčiau ar vėliau nebegali laikyti jų vien tik sau ir turi užrašyti. Keisti dalykai egzistuoja ir namuose, tačiau daug sunkiau juos užtikti, arba mano atveju, jei pabūni numiręs kurį laiką - tikrai nieko nebematai.
Antrą kartą atvykus į JAV, atrodo, turėtų būti mažiau keistenybių. Bet jų netrūksta: ir antrą kartą matomi dalykai gali pasirodyti keisti, nekalbant apie naujus reiškinius ir įvykius. Norisi iš karto šokti prie vietinių naujienų, bet vis dėlto prieš tai beveik kelis mėnesius praleidau Norvegijoje. Kam troliai mumiai, kam fiordai, o kam šaltis ir kaimas. Apie trolius nieko nežinau, gamtos daug nemačiau, buvo šaltoka, bet pirmą kartą man patiko žiema ir sniegas. Norvegija yra graži ir čia turbūt garbę suteikt reikėtų skandinavų dizainui. Be abejo, Danija labai skiriasi nuo Norvegijos, Švedijoje nebuvau. Bet mano susikurtas vaizdinys, vadinamas skandinavų dizainu, yra jaukūs balti interjerai, daug medžio, pakankamai minimalu, bet netuščia, baltos trobelės su raudonais ūkiniais priestatais. Daug sniego ir uolų, supančių trobeles, ankstyva tamsa ir žiburiai, vingiuojantys keliai šalia mažų ežerų/balų. Galbūt tas baltumas ir medis tam ir yra, jog atsvertų šaltumą ir uolų atšiaurumą.
Jaukumas namie ir kitos aplinkybės suteikė daug progų žiūrėti vietinę televiziją. Dėl įvykių Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose Al-Jazeeros kanalas gan dažnai konkuravo su Norvegijos televizija. Bet laiko užteko viskam. Manau, televizijos laidos yra visai neprastas būdas pažinti dalį vietinės kultūros ir mentaliteto.
Jau iš ankstesnių kelionių norvegai man atrodė pakankamai "drūta" tauta. Įprastas stereotipas - šalti, užsidarę, vyriškos moterys ir moteriški vyrai - šiek tiek pasitvirtino. Bet "drūtumu" noriu vadinti ne žmonių fizinę pusę (taip, nemažai norvegų atrodo aukšti ir tvirti), bet tam tikrą paprastumą ir atvirumą, dalykų, kurie įprastai turėtų būti tabu, parodymą. Pamenu, kaip teko tai pamatyti gyvenant kaime: buvom išvažiavę į Oslą, grįžę radom šeimininkų vaikus (sūnus ir dukra, abu apie 13-15 metų) kieme, smagiai kapojant vištų galvas. Gyvų vištų, mat buvo atėjęs laikas joms iškeliauti į maisto pasaulį. Kieme skambėjo metalas, liejosi kraujas ir nieko. Vienoj krūvoj - vištų galvos, kitoj plunksnos. Net pažiūrėti buvo baisu, bet jiems tai atrodė visai natūralus ir normalus dalykas.
Žiūrint Norvegijos televiziją kilo įspūdis, kad tai nebuvo tik vienos šeimos ypatybė. Per žinias rodė vieną regioną, kuriame kažkodėl buvo per daug varnų ir teko dalį jų išnaikinti. Atneši į kontorą negyvas varnas ir gauni už tai pinigų (keista, kaip imigrantai nesužinojo apie tokį verslą, turbūt nemaža jų dalis nežiūri norvegiškų žinių). Tad ir rodo epizodą per žinias: vyriškis pastatė spąstus, varna įkliuvo, jis ją (gyvą) ištraukia, taukšt su malka per galvą ir viskas - štai negyva varna. Laidos apie medžioklę panašios: paprastai tikiesi, kad niekas nerodys gyvūno mirties proceso, bet norvegų laidose visiškai kitaip: šauna, gyvūnas krenta, kankinasi ir miršta. Nežinau, kaip tai apibūdinti - subtilumo nebuvimas? Nemanau, kad tiktų, tai tiesiog natūralus gyvenimo būdas ir tiek. Trenki kuoka varnai, tai ką..
Kita nustebinusi televizijos programa buvo apie nėščias moteris ir gimdymo procesą. Viskas rodoma atvirai, išskyrus moters kūno dalį, iš kurios pasirodo kūdikis. Ketvirtadienio vakaras, įsijungi tv ir matai, kaip moteris atvyksta į ligoninę, ruošiasi gimdymui, prasideda skausmai, matai visą kančią, vyras (jie visada šalia) laiko už rankos, vyksta gimdymas ir štai parodo gleivėtą ir kraujuotą kūdikėlį su virkštele, kuris iškart metamas ant motinos krūtinės. Po tokios laidos baimė gimdyti išauga dar tris kartus. Keista žiūrėti, tačiau kita vertus, juk tai taip natūralu, turbūt vienas natūraliausių gamtos ir žmonijos procesų. Tikrai negaliu sakyti, kad norvegai neturi subtilumo jausmo. Jie tiesiog yra natūralistai.
Dar viena populiari laida yra apie tai, kaip norvegai važiuoja apsipirkti į Švediją, ten pigiau, daugiau pasirinkimo, o ir šiaip tiesiog smagi savaitgalio pramoga. Važiuojama ne tik dėl maisto ar rūbų, Švedijoje galima pigiau pasidaryti tatuiruotę, apsilankyti kosmetologo kabinete ir netgi pasidaryti plastinę operaciją. Tad ir matai per tv, kaip mergina atvyksta pasididinti krūtinę: nusirengia, daktaras viską pamatuoja, pjauna, mėsytė, kraujas, mėlynės ir t.t. Šiurpoka. Bet tai ką čia slėpt..
Taigi. Tokie tie norvegai, kuriuos mačiau šį kartą.

Beziers

Aigues-Mortes

Aigues Mortes garsėja viduramžius siekiančiomis miesto sienomis. O man miestelis sukėlė didžiulę nostalgiją.. Daug didesniam miestui, taip pat su istorinėmis sienomis. Paskutiniu metu vis ilgiuosi Izraelio..



Skanėstų parduotuvė. Nemėgstu sausainių, bet tokioje parduotuvėje galėčiau praleisti visą dieną, taip gražu.

Saintes-Maries-de-la-Mer

Šv. Saros koplyčia.





Romų muzikos koncertas priešais Jėzų :)

Dar keli aplankyti miesteliai. Saintes Maries de la Mer garsėja kaip romų piligrimystės vieta pagerbiant mitinę jų globėją Šventą Sarą. Miestelis labai mažas - kelios gatvės ir bažnyčia. Netikėtai pamatėme ir vietinę bulių gainiojimo tradiciją: vyrai su tradiciniais kostiumais joja ant arklių apsupę bulių bandą. Turbūt ruošėsi vietinei koridai..

Sete

Vaizdas nuo St. Clair kalno. Ant kalno stovi kryžius ir maža koplyčia, tikima, kad čia 19 a. pasirodė Marija.




Maritime cemetry.





Savaitgalį praleidome Sete - mažame miestelyje netoli Montpellier.

Miestas

O dabar

Namai

Nors ir ne viskas klostosi taip, kaip norėčiau, dėl vieno dalyko skųstis tikrai negaliu: mano gyvenimas nėra nuobodus. Kurį laiką netgi norėčiau, kad jis taptų nuobodesnis, jei nuobodulys gali būti prilyginamas stabilumui. Monpeljė (Montpellier) turėjo būti mano paskutinis taškas, ramaus gyvenimo (bent metams) sukūrimo vieta. Dar ne pabaiga, bet dėl aplinkybių (be abejo, finansinių) esu priversta bent jau teoriškai galvoje priglausti alternatyvų planą. Tad jei London calling pasirodys vienintele išeitimi, priimsiu tai pasiruošusi ir kuo šviesesne nuotaika.

Deja, net nenoriu pagalvoti apie kraustymąsi, lagaminų pakavimą ir vėl iš naujo pradedamą gyvenimą dar vienoje vietoje. Patinka man čia. Siauros tylios gatvelės pilnos žiedų ir salsvo figmedžių kvapo. Figmedžiai man primena Golaną - taip ir tęsiasi prisiminimų grandinė: vienos vietos kvapai keliasi į kitą, vilkdami paskui save sentimentalius atsiminimus ir pasivaikščiojimus kalnuose. Visuotinis prancūziškumas kartais varo į neviltį, bet čia mane išgelbėja arabų kvartalai, pilni prieskonių ir nargilos kvapų, tylių senučiukų su arabiškomis suknelėmis, rymančių ties ankštos gatvės kampu.

Jūra čia kitokia, daug žmonių, restoranų ir perpildytų paplūdimių. Dar viena priežastis likti ilgiau: rugsėjį turėtų atsirasti vietos savam jūros krantui, kada srautai žmonių grįš namo, dienos vis trumpės ir nebereikės taip ilgai laukti saulėlydžio. Jau rugpjūtis atpūtė šaltesnį vėją ir vėsias naktis, ilgiau nei kelias minutes trunkančio lietaus atgaivą.

Saulės čia tiek daug, kad net norisi kartais gyvenimą perkelti į naktį, kuomet oras skaidresnis ir nereikia markstytis prieš Viduržemio spindulius. "We have a lot of sun here but not so much work", tokį sakinį teko išgirsti ne kartą. Iki šiol nesuprantu, kodėl pietiniai kraštai visuomet yra skurdesni ir ne tokie produktyvūs kaip Šiaurė. Man žiemą tesinori gulėti lovoje tarp patalų ir nieko neveikti. Tik išlenda saulė ir atšyla - tiek daug energijos ir noro veikti. Bet jei per kelias savaites stebuklas, vardu darbas, neaplankys, teks patvirtinti šią teoriją ir keltis į vėsesnį, tačiau akivaizdžiai produktyvesnį ir daugiau galimybių turintį kraštą.

Bet dabar esu čia. Sunku džiaugtis gražiomis gatvelėmis ir gėlynais, kai tiek rūpesčių, bet reikia stengtis, kartoju sau. Ir kokia bebūtų ateitis - nesiraukyti, o priimti kaip patirtį ir pamoką. Amerika buvo viena iš jų: kažkada tikėjau, kad kojos nekelsiu į tą kraštą. O štai įkėliau ir kas keisčiausia, man jis patiko ir svarbiausia labai sudomino (manau, kad šiuo metu mano žinios apie politinę JAV situaciją viršija daugumos amerikiečių žinias). Ir vakar pagalvojau: tikrai, kodėl aš taip nusiteikus prieš vietą, kurioje niekada nebuvau. Juk viskas gali pasisukti taip, kad klausiu savęs, kodėl neatvykau daug anksčiau.

Spekuliacijos pavojingos, bet visada lengviau gyventi turint alternatyvą esamai padėčiai. O dabar aš tik noriu sugebėti džiaugtis figmedžių kvapais ir vėsiomis naktimis.

NYC Pirmadienis

Chinatown



Little Italy



Soho




United nations HQ



Centrinė sinagoga

NYC Sekmadienis

Mūsų hostelis



Kolumbijos universitetas






Japonijos diena Centriniame parke





Centrinis parkas





Capoeira ir riedučiai




Niujorkas temstant